I dalis. Nereikia nieko smerkti, paprasčiausiai, pasaulį reikia matyti tokį, koks jis yra iš tiesų

Pagrindinė ir vienintelė pasaulinės ekonomikos krizės griūties priežastis yra pagrindinės pasaulio valiutos- JAV dolerio perprodukcija. Nuo 1971 metų, kai buvo atšauktas dolerio susiejimas su aukso turiniu, turimu JAV, dolerius ėmė spausdinti neribotais kiekiais.

Ekonominės krizės dažniausiai siejamos su didžiuliais nuostoliais visiems šalies, regiono ar viso pasaulio ekonominės veiklos subjektams, tačiau realybė pasirodo yra kiek kitokia.
 

Didžiosios korporacijos ar atskiri išsišokėliai sugeba ne tik išgyventi krizes, bet netgi iš jų pasipelnyti. Taigi, kas, kaip ir kodėl laimi ekonomikai lėtėjant ir smunkant?

Kai žiniasklaidoje mirga marga pranešimai apie didėjančią infliaciją, smunkančius beveik visų rinkų pardavimų rodiklius, įsiskolinančias, bankrutuojančias įmones - formuojasi nuomonė, jog ekonominė krizė pražūtinga, o su jos atėjimu ir padariniais būtina tyliai susitaikyti.

Ekonomistai linkę sakyti: jei nori žinoti, kas bus ateityje - atsigręžk į istoriją.

Kadangi krizė Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko dėl išvestinių finansinių instrumentų, tai nelabai kas turi žalią supratimą apie tai. Bet nori žinoti, kur šuo pakastas. Visą krizės genezę galima pailiustruoti viena gana linksma istorija.

Įsivaizduokite, kad jūs dar su dviem draugais skrendate lėktuvu ir smagiai leidžiate laiką kilnodami taureles. Ir taip bekilnodami įsisiautėjat, kad net nepastebit, kaip kabinėjatės prie keleivių, į kampą įspaudžiat stiuardeses, nuplėšiat tualeto duris. Ekipažas neiškenčia ir pro bagažo liuką jus visus išmeta lauk. Į vandenyną. Laimei, arti buvo negyvenama sala. Jūs nuplaukiat iki jos ir apsigyvenate. Kadangi sala negyvenama, tai įdomumo dėlei įkuriat čia valstybę JAV (Jaunų Alkoholikų Valstybė). Juk kilmės priežastis ir buvo alkoholis.

Pirmą kartą apie krizę išgirdau daugiau kaip prieš metus, kai finansų analitikai taip pagrindė prasidėjusį įmonių akcijų vertės kritimą. Tiesa, tuomet buvo kalbama apie krizę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau tokių kalbų vis daugėjo, akcijų kainos ir toliau krito, bet visgi... Tai juk taip toli, o ir akcijų tuo metu aš dar neturėjau.

Po to buvo Islandija ir dėl krizės pirmasis nacionalizuotas bankas Europoje. Tada supratau, kad krizė persikėlė jau į Europą. Islandija – arčiau, bet vis tiek toli, o aš tuo metu atostogavau. Islandijoje. Netgi džiaugiausi, kad Islandijos kronos vertė euro atžvilgiu kritusi - viskas daug pigiau. Ir kokia dar krizė, kai man atostogos? Krizė nerūpėjo.
Vėliau apie tai išgirdau, kai Vokietijos kanclerė A.Merkel informavo Vokietijos parlamentą apie krizę, kuri apima Vokietiją, tačiau ji irgi teigė, kad krizė atėjo iš JAV. Tai jau arčiau, bet... vis dar toli.

Šventa vieta tuščia nebūna. „Net vadovėliuose sakoma, kad per krizę „apkarpyti“ reklamos išlaidas yra klaida“, – įsitikinęs reklamos agentūros VRS generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Šeputis.

Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos (KOMAA) valdybos pirmininkas jau matė įmonių, kurios patyrė žalą, nes nesireklamavo. G.Šeputis į ekonomikos krizę žiūri kaip į atsiveriančių galimybių metą. Dabar – pats metas ieškoti naujų efektyvių būdų, kaip suvirpinti vartotojų širdis.

Į kiekvieną reiškinį galima pažvelgti dvejopai – optimistiškai ir pesimistiškai.
Kol kas apie krizę kalba tik pesimistai. Bent jau girdisi tik pesimistų kalbos.
Tačiau krizė įmonei gali būti ir palankus metas. Štai penkios priežastys, kodėl ji naudinga:

Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:
  • Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.

Pasaulis ieško atpirkimo ožio. Britų žiniasklaidoje dienos šviesą išvysta niekadėjų sąrašas, kurie pasirodo esą kalti dėl pasaulio finansų krizės.

Tarp jų šmėžuoja ir pora Amerikos prezidentų pavardžių, bet „patys pačiausi“ kaltininkai, žinoma, ne politikai, o verslininkai. Kliūva G.Soros‘ui, bet B. Muddock‘as net ir jį lenkia. Negana to, kad jis, bjaurybė, šitiek metų puikavosi, kaip geriausias investicijų tvarkytojas, bet dar ir nė trupučio nesijaučia kaltas, dėl to, ką padarė!