Tyrimo sumetimais teko apsilankyti portale “one.lt”. Paskutinį kartą ten lankiausi prieš septynerius metus. Reklamos kiekis portale pribloškė.
Paslaugų brangumas taip pat. Pamiršote slaptažodi? Tai jums kainuos du litai? Manau, kad agresyvus reklamos kiekis tokiuose portaluose įmanomas tik dėl vartotojo neišprusimo. Toks reklamos kiekis, kokį suvartoja statistinis socialinio portalo vartotojas Lietuvoje, nebūtų įmanomas Vakaruose. Kitas argumentas, kuris, mano nuomone, pateisina “darau ką noriu” - konkurencijos lygmuo…
Praėjus tik trims metams po informacinių technologijų istorijoje vadinamo „dot com“ burbulo sprogimo (1995-2001), kuomet daugelio biržose kotiruojamų interneto bendrovių akcijų kaina ženkliai krito dėl investuotojų perdėto optimizmo tų bendrovių rezultatais, 2004 metais Tim O’Reilly vienoje konferencijoje dabartinio interneto vystimosi tendencijas pavadino “Web 2.0”. Tuo įvardindamas naują interneto vystimosi raidos etapą. Internetas iki tol buvo pavadintas “Web 1.0”. Beje, noriu skaitytojus informuoti, kad nei viena iš tų sąvokų nėra oficialiai pripažintais interneto apibrėžimas. Sąvoka “web 2.0” ir “web 1.0” tiesiog apibrėžia tam tikrą interneto raidos vystimosi etapą. Prie savokos “web 1.0” priskiriamas statinio interneto periodas, kuriame vartotojas tik gaudavo informaciją iš interneto.Web 2.0 interneto periodas apibrėžia naturialią interneto technologijų vystimosi kryptį, šiuo atveju – socialinį internetą. Sakydamas socialinį, turiu omenyje, kad dabar kiekvienas asmuo gali dalyvauti interneto vystimesi. Kalbu apie internetinius dienoraščius, socialinius portalus, IRC, MSN, ICQ forumus ir panašiai. Su “Skype” atsiradimu, sąvoka ‘Internetinė telefonija” tapo kasdienybe ir t.t.
Tęsiant temą apie socialinius interneto aspektus, šiandien norėčiau plačiau pakalbėti apie taip vadinamus “Socialinius tinklapius”. Pabandysiu trumpai apibrėžti, ką vadiname “Socialiniu tinklapiu”. Kalbame apie interneto portalus, kuriuose vartotojas gali susikurti savo profilį, susirasti draugų, bendrauti interesų grupėse ir panašiai. Deja, gera idėja, kuri virto populiaria paslauga, nevisada tampa pinigus generuojančia verslo mašina. Panagrinėkime pavyzdžius. Vakaruose socialiniai tinklai dėl vartotojų kiekio ir potencialių galimybių šiandien vertinami milijonais, netgi, kai kuriais atvejais, milijardais dolerių. Bet šis vertinimas daugiau yra pagrįstas lūkesčiais, nei pasiektais finansiniais rezultatais. Prieš keletą metų garsųjį „MySpace“ už 580 mln. JAV dolerių nupirko žiniasklaidos grupė „News Corporation“. Pastaruoju metu sklido gandai, kad bendrovė „Microsoft“ planuoja įsigyti „Facebook“. Po to persigalvojo. Šio socialinio tinklo vertė gali siekti virš 2 mlrd. JAV dolerių. “Google” investavo 900 milijonų, kurie suteikia jai išskirtines reklamos teises “Myspace” portale. Pirmieji bandymai, deja, buvo nesėkmingi. Bandymai naudoti į tam tikrą auditoriją nukreiptas reklamas sulaukė ne stulbinamų rezultatų, o visuotinio vartotojų pasipiktinimo. Vienas iš „Google“ įkūrėjų pripažino, kad bendrovės veikla socialinių tinklų srityje nedavė lauktų rezultatų. Kaip ir minėjau, „Google“ pagal susitarimą talpina reklamos nuorodas portale „MySpace“, įmonei taip pat priklauso socialinio turinio portalas „Orkut“, tačiau, atrodo, pelno Google negauna nei iš vieno, nei iš kito. O „Facebook“ ne tik kad nesulaukė teigiamų, revoliuciją sukelti žadėjusio, reklamos būdo rezultatų, bet iššaukė ir vartotojų nepasitenkinimą. 2007 metais “Google” išbandė naują rinkos tyrimo priemonę (programinė įranga) „Beacon“. Ji stebėjo, ką internete veikia „Facebook“ vartotojai, pavyzdžiui, perka lėktuvo bilietą ar knygą, ir apie šiuos veiksmus pranešdavo jų reklamos užsakovams. Pagal planą tai turėjo tapti nauja socialinės rinkodaros priemone.Tačiau realybėje, kaip ir minėjau, ši reklama sukėlė vartotojų nepasitenkinimą. Šio tipo reklamos buvo apribotos, o portalo įkūrėjas Markas Zuckerbergas pripažino klaidą ir atsiprašė vartotojų. Susidaro įspūdis, kad pelningo internetinės rinkodaros variklio socialiniuose tinklapiuose gali taip ir nepavykti paleisti. Kaip ir minėjau ankščiau, socialinių portalų populiarumas susijęs daugiau su lūkeščiais, nei generuojamu pelnu. Visų pirma, tikimasi, kad šis bendravimo būdas bus populiarus ir pritrauks didelį vartotojų skaičių. Kas jau ir įvyko. Antra, tikimasi, kad šias paslaugas teikiančios bendrovės uždirbs milžiniškus pelnus. Deja, šiuo teiginiu galima abejoti. Taigi, atrodo, kad socialiniai tinklai artimiausiu metu susikrauti turtų iš reklamos neketina.
Pabandykime giliau paanalizuoti socialinių tinklapių problemas. Analizuodami susiduriame su keletu aspektų. Viena iš didžiausių bėdų – uždarumas. Keistis informacija, susisiekti su kito socialinio tinklo nariais kol kas neįmanoma, todėl žmonės gali bendrauti tik su savo tinklo nariais arba skirtinguose socialinių tinklų portaluose. Antra bėda - pačių žmonių bendravimo įpročiai. Egzistuoja toks palyginimas, kad prieš 100–150 metų daugelis žmonių pažinojo tik tiek žmonių, kiek dabar sutinkame per vieną dieną. Užtenka nueiti į prekybos centrą, ir ten šimtai žmonių. Darbe tenka bendrauti su klientais, kolegomis, užsakovais. Kiek jų sutinklame per dieną? Dešimt, dvidešimt, trisdešimt? Žiniasklaidos priemonės į mūsų gyvenimą „įveda“ visai nepažįstamų žmonių, kurie galiausiai tampa lyg ir pažįstami, nors niekada jų nematėme. Tai įvairūs šou pasaulio atstovai, dainininkai, aktoriai, taip pat visas būrys politikų ir dar dešimtys paprastų žmogelių, netyčia patenkančių į televizijos ekranus. Vos prieš šimtmetį žmogus gyveno žymiai ramiau, pažinojo keletą artimesnių ir tolimesnių giminaičių, kaimynų, dar vieną kitą šeimos draugą. Bet kokio naujo žmogaus atsiradimas sukeldavo nemažą sąmyšį. Su juo reikėjo susipažinti. Pažintis su žmogumi mezgėsi ramiai ir lėtai. Dėl pašėlusio gyvenimo tempo dabar, deja, neturime tiek laiko bendrauti su naujais žmonėmis. Šiuolaikinės bendravimo technologijos tarytum palengvina bendravimą, suteikdamos galimybę bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kurie randasi už šimto mylių. Kad ir koks “mažas” atrodytų šiuolaikinis pasaulis, niekas iš principo nepasikeitė. Atrodo, kad pažįstame daug žmonių, bet tikrų pažįstamų žmonių ratas vistiek išlieka pakankamai mažas. Apsilankykite bet kokiame socialinio portalo profilyje ir pasižiūrėkite vartotojo statistiką. Jeigu sąlyginio vartotojo profilyje pamatysite 2000 draugų, realybėje profilio autorius bendrauja su tuo pačiu 100-150 pažįstamų žmonių ratu. Ir tik nedaugelis iš jų randasi ineternete.
Žinoma, daugelį problemų galima išspręsti. Kalbant apie bendravimo tarp portalų problemos sprendimą, galima paminėti kylančią technologiją „Open ID“. Technologijos principas – siekiama sukurti unikalią vartotojo tapatybę, kurią jis galėtų naudoti įvairiuose interneto portaluose. Taip pat ieškoma galimybių laisvai perkelti draugų sąrašus su visomis detalėmis iš vieno portalo į kitą. Bet nemanau, kad tuo pavyks “priversti” vartotojus turėti 2000 draugų. Tai tiesiog neįmanoma fiziškai. Nežiūrint į kylančias problemas ir neatsiperkančias investicijas, socialiniai tinklapiai ir toliau sėkmingai perkami. Tai patvirtina paskutinis “Google” pirkinys – įsigytas vienas iš populiariausių Kinijos socialinių tinklapių. Intuicija kužda, kad investuojama į socialinius tinklapius su viltimi, kad kažkas kažkada išras pajamas generuojantį rinkodaros mechanizmą. O gal artėjame prie antro “dot com” burbulo sprogimo? Laikas parodys.
Kalbant apie Lietuvą, mano atlikti tyrimai rodo, kad čia yra visai kitokia situacija. Daugelis gerai žinomų socialinių tinklapių yra pelningi. Kalbu apie “one.lt”, “klase.lt”, “draugas.lt” ir panašiai. Manau, kad tų portalų pelningumas, visų pirma, susijęs su vartotojų teisių nepaisymu. Pateiksiu pavyzdžių. Tyrimo sumetimais teko apsilankyti portale “one.lt”. Paskutinį kartą ten lankiausi prieš septynerius metus. Reklamos kiekis portale pribloškė. Paslaugų brangumas taip pat. Pamiršote slaptažodi? Tai jums kainuos du litai? Manau, kad agresyvus reklamos kiekis tokiuose portaluose įmanomas tik dėl vartotojo neišprusimo. Toks reklamos kiekis, kokį suvartoja statistinis socialinio portalo vartotojas Lietuvoje, nebūtų įmanomas Vakaruose. Kitas argumentas, kuris, mano nuomone, pateisina “darau ką noriu” - konkurencijos lygmuo. Mano turimi rinkos duomenys indikuoja, kad ir šiame segmente situacija turėtų keistis. Bet apie tai jau kitame straipsnyje.
Autorius: Žydrūnas Sadauskas
Šaltinis: www.esales.lt