Pagaliau paštininkė įteikė partijų programas ir pakvietimus į rinkimus. Reikalas šventas. Įdomumo dėlei imu nagrinėti rinkimus rinkos požiūriu. Ar galima rinkimų demokratiją prilyginti laisvąjai rinkai? Jei taip, tai rinkodaros, pardavimų ir valdymo taisyklės turėtų galioti.

Rinka yra laisva rinktis. Demokratija - taip pat.
Rinka supranta tik rinkodarą. Nėra rinkodaros, - nėra ir ryšio su rinka. Demokratijoje - taip pat. Masės supranta tik specifinę politinę veiklą.
Paprasta tai, ką išmanai. Rinkoje paprasta tiems, kas išmano rinkodarą. Negi per rinkimus kitaip?
ir taip toliau...

• partijos dydį (kažkodėl nesąmoningai siejam su patikimumu, ar ne?);
• pažadus (nors nepamename ištęsėtų, vis tiek atidžiai skaitome);
• žinomumą (reklamos + ryšių su visuomene pasekmė);
• simpatijas (sunku racionaliai apibūdinti, bet veikia analogiškai "brendingui").

Jei ko nors nepaminėjau, - maloniai prašau priminti. Taigi, politikus, lygiai taip pat, kaip prekes bei paslaugas renkamės pasiremdami emociniais veiksniais. O kur logika? Logika, kaip ir rinkoje, - antroje vietoje. Čia - irgi visiška analogija su rinka.

Skaitau partijų programas. Stilių, charakterių ir fantazijų įvairovė, bandymai įtikti, išsiskirti. Pasirinkimas, įvairovė - yra. Kaip rinkoje. Nors specialistai raukosi, esą partijų programoms labai trūksta konkretumo, reikia pripažinti, kad "tikslinei vartotojų grupei" (daugumai rinkėjų) sudėtingi, racionalūs dalykai - nė motais. Svarbu, kad programų rengėjai žinotų savo rinkėją ir mokėtų jam įtikti! Charakteringa, kad, kuo silpnesnė partija, tuo drąsiau dalina konkrečius pažadus, net mini konkrečius skaičius. Taktika! Analogija su rinka pasitvirtina dar kartą.

Jei demokratija atitinka ūkinius rinkos santykius, tai kodėl politikai taip lengvai iššvaisto mūsų sunkiai uždirbtus pinigus? Kodėl demokratinių valstybių biudžetai niekaip nepasisotina, nors turėtų būti atvirkščiai? Gal vis tik demokratija skiriasi nuo rinkos santykių?

Čia norėčiau prisiminti pamokantį epizodą iš „Organizacijos procesų analizės“ seminaro (www.vadyboscentras.lt). Bandėm suvaldyti skirtingas organizacijas, pasinaudodami jų procesų analize. Visos darbo grupės per 45 min. su savo užduotimis susitvarkė. Pasiūlė, aptarė, nusprendė, suformulavo, viešai pristatė. Tik viena (mano) grupė tebesiginčyja. "Sprendimo neturim", - beviltiškai raportuoju. "Neškit ką turit!" - dėstytojo (Juras Eidukas) balsas - negailestingas. Nenoriai velku pasunkėjusias kojas prie lentos. Vos po kelių minučių į diskusiją audringai įsitraukia visa auditorija. Aistros kaista. Situacija darosi nebevaldoma. Vienintelė išlikusi rami persona - pats p. J. Eidukas - ramiai šypsodamasis nutraukia diskusijas tardamas: "ponai, Jūsų grupei teko neišsprendžiama užduotis". Kol mes išsižiojame ir sustingstame, dėstytojas tęsia: "Jūs gavote analizuoti politinės organizacijos procesus, o politinių organizacijų procesiniais metodais suvaldyti neįmanoma... Reikalingi kitokie - politiniai metodai!" Štai kur gali slypėti esminis skirtumas tarp rinkos ir rinkimų!

Ši beviltiškumo idėja pasirodytų verta dėmesio, jei ne puikus LLRI komentaras SEIMO RINKIMAI 2008: KO BŪTINA PAKLAUSTI POLITIKO? (man taip patiko, kad negaliu susilaikyti nepasiūlęs perskaityti). Pasirodo, genialumas, kaip visada, slypi paprastume. Norint "suvaldyti" politinę "rinkodarą" reikia elgtis taip pat, kaip renkantis bet kokią prekę: nesivaržant užduoti paprastus, konkrečius, ūkiškus klausimus.

O gal iš tikrųjų, ne demokratija kalta, kad mes pamirštame uždavinėti politikams tuos paprastus, konkrečius, ūkiškus klausimus nuolat? Kaip rinkoje?

Šaltinis: rinkoje.blogspot.com